Vieną gražią rugėjo popietę išvykome dar kartą aplankyti Sicilijos. Kadangi ši sala jau kartą lankyta, nuomonė apie matytas vietas susidaryta, didelių netikėtumų nesitikėjome. O be reikalo. Jau pirmojo skrydžio iš Vilniaus į Romos, Fiumcino oro uostą metu nemaloniai nustebino sulūžusios kėdės Wizzair lėktuve, kurios dėl nepatogaus vietos trūkumo kojoms trankėsi į kelius kiekvieno krestelėjimo metu, o ir užtikrintumo skrydžio saugumu tikrai nepridėjo.
Tik nuvykus į Romą, šiek tiek luktelėję turėjome persėsti į Ryanair lėktuvą, į skrydį link Katanijos, tačiau ir šis oro vežėjas nuvylė. Skrydis vėlavo beveik valandą, italai neskubėjo teikti informacijos apie to priežastis, tiksliau – jos išvis nebuvo jokios, o aptarnaujantis personalas neatrodė susirūpinęs esama situacija. Nepaisant to, kad ir trumpam skrydžiui paruoštas lėktuvas buvo naujas, su pakankama erdve kojoms ir šįkart jau sveikomis sėdynėmis.
Gan vėlai pasiekus Katanijos oro uostą, nerimavome dėl transporto į centrą, tačiau iš ten patogiai važiuoja autobusai, tik stoja ne visose stotelėse. Bet vairuotojas dažnai pasiteirauja turistų, kur jiems reikės išlipti ir bent mums draugiškai paaiškino kaip eiti toliau, kad patogiai pasiektume viešbutį, esanti pačioje pagrindinėje Katanijos Duomo aikštėje, kurios centre puikuojasi miesto simbolis – Dramblio fontanas. Jį kitą rytą ir matėme žvelgdami pro viešbučio langą.
Atskiros pastraipos verta atvykimo vakarą „bet kur“ rasta vakarienė. Atvykome vėlai, apie 23 valandą, daiktus palikę viešbutyje tiesiog ieškojome bet kokios veikiančius kavinės ar restorano. Paėmję kelis kvartalus radome jau išleidinėjantį paskutinius klientus ir paklausus ar dar turi naktipiečių patiekimui, virtuvės šefas paminėjo turintis tik kardžuvės ir jokio garnyro prie jos.
Bet žinot ką, žuvis buvo nepamirštamai TOBULA! Taip „skaniai” pasibaigus pirmajai dienai, su nekantrumu laukėme antrąją dieną suplanuotos kelionės į Etna ugnikalnį.
Norintiems užkopti į Etna, iš anksto derėtų pasidomėti į ugnikalnį vykstančiais autobusais bei jų išvykimo/grįžimo laikais. Žinoma, internetas lūžta dienos išvykomis su gido paslaugomis, tačiau galima lengvai nuvykti viešuoju transportu, AST firmos autobusu. AST autobusai išvyksta ryte 8.15val. iš Catania centrinės stoties aikštės ir grįžta popietę – 16.30 val. išvyksta iš aikštelės netoli Etna ugnikalnio. Bilietus nusipirkti ne taip paprasta, kadangi išvykimo aikštelėse nėra aiškių pardavimo vietų iškabų, jos – dažnai – gretimose gatvelėse atokiau, su nedideliais užklijuotais skiriamaisiais lipdukais kur nors lango stiklo ar durų kampelyje. Tad patariama atvykti iš vakaro ir apsidairyti.
Autobuso bilietas į Etna ugnikalnį kainuoja 6,60eur. asmeniui į abi puses. Važiuojant į priekį vairuotojas pusiaukelėje stabteli jaukiame Nicoloi kaimelyje prie parduotuvės, kur galima nusipirkti nuostabių, minkštučių bandelių pusryčiams. Tikrai pigu!
Atvykus į Etna, papėdėje apstu suvenyrų, kurių kainos tikrai neįsivaizduojamai didelės.
Pasiekti Etna viršūnę galima keletu būdų, tačiau visiškai nesinaudojant keltuvais turistams tai neabai įmanoma. Keltuvas užkelia į maždaug 2800 metrų aukštį ir asmeniui į vieną pusę kainuoja 30 eur.
Toliau galima kopti pėsčiomis arba naudotis „cable car” paslaugomis, urie užveža į aukščiausią galimą privažiuoti tašką. Žinoma, naudojantis šia paslauga, matysite tik dulkes ir nieko daugiau, visas ugnikalnio unikalumas, kvapas, jausmas tarsi mėnulyje, spengianti tyla, didybė ir debesys žemiau akių lygio matomas kopiant pėsčiomis. Neskubant, daug kartų pailsint ir pasigėrint vaizdais, užkopti iki viršūnės pavyko per 2val. 30 min. Nusileidimas daug greitesnis – apie 1 valanda.
Laiko užkopti, pasigėrėti vulkanu bei nulipti tikrai pakankamai. Dar 2 valandas teko laukti atgal parvešiančio autobuso. Tiesa, norintiems pasisempti vulkano Deivės stiprybės bei turėti unikalų suvenyrą, pravartu prisirinkti lavos akmenuku ir juos jau namuose patalpinti į mažus buteliukus. Taip pat svarbu nepamiršti šiltos striukės, saugančios nuo vėjo bei temperatūrų skirtumo papėdėje bei viršūnėje, akinių nuo saulės ir apsauginio kremo, nes nudegti labai paprasta net saulei esant, atrodo, pasislėpusiai už debesų.
Tiesa, benuobodžiaujant laukiant išvykimo valados, atokiau radome mus parvešiantį autobusą. Į jį leido įlipti anksčiau laiko. Mums, lietuviams, požiūris nesuprantamas: dar vienas reisas turistų tikrai būtų pilnas, o jie stovi be darbo…
Grįžus į Catania nuotykiai dar nesibaigė: vakarienę valgėme keistoje NR413 picerijoje, kurioje padavėjai, kas nebūdinga italams, dėvėjo sportbačius, o priešais piceriją groję muzikantai sugebėjo susimušti. Žinoma, už sočią vakarienę ir gėrimus sumokėjome tikrai nedaug -27 eur.
Po vakarienės skubėjome ilsėtis prieš trečios dienos kelionę į Sicilijos sostinę Palermą.
